Pereiti prie turinio

Michailas Kutuzovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Michailas Ilarionovičius Kutuzovas
Goleniščevas-Kutuzovas
rus. Михаи́л Илларио́нович Голенищев-Куту́зов
Gimė 1745 m. rugsėjo 16 d.
Sankt Peterburgas, Rusijos imperija
Mirė 1813 m. balandžio 28 d. (67 metai)
Bunclau, dab. Boleslavecas, Lenkija
Palaidotas (-a) Kazanės Dievo Motinos katedra (Sankt Peterburgas)
Veikla rusų karvedys, karinis strategas, generolas feldmaršalas (1812 m.), Smolensko kunigaikštis (1812 m.). 1812 m. karo didvyris, išgarsėjęs tuo, kad apgynė Rusiją nuo Napoleono kariuomenės bei privertė jį gėdingai trauktis.
Žymūs apdovanojimai
Order Orła Czarnego
Order Orła Czarnego
Vikiteka Michailas Kutuzovas

Michailas Ilarionovičius Kutuzovas (tikroji pavardė Goleniščevas-Kutuzovas rus. Михаи́л Илларио́нович Голенищев-Куту́зов, 1745 m. rugsėjo 16 d. Sankt Peterburgas1813 m. balandžio 28 d. Bunclau, dab. Boleslavecas, Lenkija) – rusų karvedys, karinis strategas, generolas feldmaršalas (1812 m.), Smolensko kunigaikštis (1812 m.). 1812 m. karo didvyris, išgarsėjęs tuo, kad apgynė Rusiją nuo Napoleono kariuomenės bei privertė jį gėdingai trauktis.

M. Kutuzovas su Rusijos generolais 1812 m.

Karvedžio Aleksandro Suvorovo mokinys. Pirmąjį karinį patyrimą įgijo 1764-1765 m. Abiejų Tautų Respublikoje, vadovavo mažiems kariniams daliniams, kovojantiems su Baro konfederatais. Dalyvavo 1768-1774 m. ir 1787-1791 m. karuose su Turkija. 1774 m. sužeistas, neteko kairiosios akies. Pasižymėjo per 1790 m. Izmailo šturmą.

1795-1799 m. Rusijos imperijos kariuomenės Suomijoje vadas. 1799-1801 m. ir 1809-1811 m. Lietuvos generalgubernatorius, 1801-1802 m. Sankt Peterburgo generalgubernatorius, 1806-1807 m. Kijevo generalgubernatorius. 1802 m. pateko į imperatorius Aleksandro I nemalonę, paliko kariuomenę.

Per 1805 m. Austrijos ir Rusijos karą su Napoleono I Prancūzija vėl vadovavo Rusijos kariuomenei Austrijoje, 1805 m. gruodžio 2 d. dalyvavo Austerlico mūšyje. Per 1806-1812 m. karą su Turkija 1811-1812 m. Moldavijos armijos vadas. Pasiekė pergalių ir pasirašė Rusijai naudingą Bukarešto taiką.

Per Napoleono 1812 m. žygį į Rusiją viešosios nuomonės veikiamo imperatorius Aleksandro I rugpjūčio 9 d. paskirtas kariuomenės vyriausiuoju vadu. Vengė lemiamo susidūrimo, bet spaudžiamas imperatoriaus ir viešosios nuomonės rugsėjo 7 d. stojo į Borodino mūšį. Nors patyrė didelių nuostolių, bet kariuomenės neprarado. Priverstas trauktis atidavė Maskvą prancūzams. Vėliau persekiojo dėl šalčio ir bado priverstus trauktis prancūzus, mūšyje prie Malojaroslaveco spalio 24 d. neleido jiems žygiuoti į Ukrainą. Lapkričio 26-29 d. Berezinos mūšyje sumušė Napoleono I pagrindines pajėgas. Nuo 1813 m. sausio vadovavo Rusijos kariuomenei Europoje.[1]

  1. Michailas Kutuzovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 342 psl.